priekalbis

príekalbis sm. (1) Rtn; BzB317 žr. priekalbesis: 1. Ana daug moka príekalbių Tvr. Kiaulė tyki gilią šaknį knisa – príekalbis toks lietuviškas Grv. Žmonių toks príekalbis Kb. Išsipildė ansai senas priekalbis, kad po smūtkui džiaugsmas, o po didžiu užėjimu debesio dažnai esti giedra MP157. Ir kalbėjo tris tūkstančius priekalbių, prieg tam giesmių jo buvo tūkstantis ir penketas Ch1Kar4,32. Tikrai man tarysite tą priekalbį: gydytojau, išgydyk pats save BtLuk4,23. 2. Tą priekalbį jiems pasakė Jėzus, bet anys neišmanė to, ką jiems kalbėjo SE131. 3. SD¹148 dygus žodis, įgėlimas, priekaištas. 4. prikalbėjimas, prišnekinimas: Jam nereikia priekalbio, jis ir pats žino Tr.